Literatūros vertimai: pristatyta H. P. Lovecraft kūrybos rinktinė „Tykantis tamsoje“

Nepristatinėsiu Howardo P. Lovecrafto, tam galit pasinaudoti gūglės paslaugomis, ji pasakys tikrai daugiau nei aš. Juolab, kad ir pati apie Lovecraftą sužinojau vos prieš keletą dienų. Taip taip, gėda pelėda, ką jau darysi, bet dabar žinau, todėl apsieikim be šnairavimų. Žodžiu, kelios dienos prieš šių metų Vilniaus knygų mugę dar nieko nežinojau apie Lovecraftą; dieną prieš – jau tvirtai žinojau, kokią knygą mugėje būtiniausiai privalau įsigyti.

Na, ir atėjo ta minutė, kai stovėjau priešais Kitų knygų stendą, žiūrėjau į Lovecrafto knygą ir galvojau: velniop, 15 eurų, kas aš, bagota tokia, kad po pem litų mesčiau ant knygų? Gi dirbu biblėj, pasiimsiu iš ten. Taip principai bandė man įrodyti, kad apsieisiu, bet delnai niežtėjo, o kai niežti, tai, manau, žinot, kaip sunku nepasikasyti. Nu tai ką, pakasiau aš tuos delniukus ir įdėjau į juos Tykantį tamsoje… Netgi, sakyčiau, kažkoks vaikiškas džiaugsmas aplankė, knygai nugulus mano rankose.

Taigi štai taip: pirmąją knygų mugės dieną atstovėjus kavinėje bemaž pusvalandžio ilgio eilę jau turėjau naują literatūrinę meilę, nors gal ir kiek ankstoka spręsti perskaičius tik Dagoną. Tačiau jau po pirmųjų sakinių atsiradęs susižavėjimas Lovecrafto stiliumi bei trauka jo kuriamam pasauliui pagavo mane. Ėmiau nekantriai laukti penktadienio popietės, kada turėjo būti pristatyta ši pirmą kartą lietuvių kalba išleista Lovecrafto kūrybos rinktinė.

Sveiki atvykę į Tamsios muzikos ir siaubo istorijų vakarą. Papasakosim jums apie H. P. Lovecraftą – „keistosios“ literatūros autorių, sukūrusį daugybę įvairiausių būtybių, sakoma, lankiusių jį miego metu. Pasiruoškit kosminio šaltuko dozei, nes žmogus čia bejėgis prieš Visatą, o aprašomos būtybės ir vietovės mes iššūkį jūsų vaizduotei.

Galima suprasti, kodėl pasirinktas neįprastas pristatymo formatas, – na, negi tokį autorių kaip Lovecraftas imsi ir pristatinėsi paprastai? Gi kažkaip čia būtų ne taip, visai ne taip… Reikia pabrėžti autoriaus ir jo kūrybos kitoniškumą. Tad ir daryti reikia biški kitaip: pasakysim, kad greitai Lukiškių aikštėje bus pastatytas paminklas Lovecrafto Kthulhui, aišku, perspėsim, kad neapsidžiaugtų, – paminklas stovės tik laikinai; paskui, ką te, nesiplėsim daug, užsiminsim, kad Lovecraftas buvo intravertas, antisocialus, rasistas, ksenofobas, puritonas, kad nugyveno nežinomas, nes buvo tik bulvarinės spaudos autorius, ir užteks. Paskui biškį paleisim tamsios muzikėlės atmosferai sukurti ir užleisim per projektorių paveikslėlių parodyt. Paskui paskaitysim, žodžiu, padarysim biškį ne visai kaip visada.

H. P. Lovecraft / Kitos knygos nuotr.

Ir man tikrai buvo įdomu pamatyti Lovecraft nuotraukas, patiko rodyti fanart‘o paveikslėliai; be abejo, prie tamsios, niūrios atmosferos kūrimo prisidėjo Daina Dieva ir jos muzika – ji man taipogi labai tiko ir patiko. Apskritai, skambant dark ambient muzikai ir žiūrint autoriaus nuotraukas bei paveikslėlius, iliustruojančius jo kūrinius, nejučia smelkėsi vidun šaltukas lyg aštuonkojų slidžios lipnios ataugos, slystančios gyslomis po visą kūną, – ir tai buvo nerealu. Bet, tas nelemtas „bet“, gyvenimo gadintojas, be kurio būtų taip gera ir gražu. Bet „bet“ yra, todėl šiek tiek apie šį „bet“.

Tagi, užleidžia paveikslėlius, paleidžia muziką…  irrr muzika-paveikslėliai, ištrauka-paveikslėliai, tada vėl muzika-paveikslėliai, muzika dar kartelį nutyla, paveikslėliai ekrane toliau sukasi, Dainius Gintalas skaito antrojo apsakymo ištrauką, o, žiūrėk, baigėsi paveikslėliai, tai nieko, dabar suksim atbuline tvarka tuos pačius. Okėj… Vis dar skaito. Jau regėti paveikslėliai sukasi ekrane. Vis dar skaito. Beje, ar minėjau, kad jau per pirmąjį skaitymą žmonės pradėjo kilti iš vietų ir eiti lauk? O kad ir vėliau vis pasigirsdavo pakilusiųjų išeiti bruzdesys? Taip, suprantu ir sutinku, visuomet bus tokių, kurie „pataikė“ ne ten ir jiems neįdomu, todėl išeis. Tačiau renginio pradžioje autorių, kuris lietuvių publikai nėra taip plačiai žinomas, pristatyti vos tais keliais žodžiais, ir plačiau apie jį papasakoti pačioje renginio pabaigoje, taip sakant, post factum, mano galva, ne itin gera mintis.

Tik išlikusieji iki galo sužinojome, kad jis mylėjo kates (ak!), kūrybos pradžioje sekė Edgaro Allano Poe pėdomis, kol rado savąjį kelią (te dar karmos taškų), o žinot, kaip jis rašė? Parašydavo sakinį, nusakydamas minties esmę, tuomet jį praplėsdavo įterpdamas daugiau žodžių, apibūdinimų ir taip sukurdavo iškalbingą tekstą. Argi nežavu? Man tai labai. Man patinka kokybiškas tekstas. Mėgstu gražų pasakojimą. Bet tie, kurie nesulaukė pabaigos, išėjo iš salės su mintimi tik apie kažkokį nevykėlį tamsuolį, kuris nieko nemėgo ir visų nekentė… Betgi jis mylėjo kates, po perkūnais, negeri žmonės nemyli gyvūnų, jis privalėjo būti geras žmogus! Bet išėjusiems to jau nesužinot…

Žodžiu, pristatymo formato idėja gera, bet norėjosi platesnio autoriaus pristatymo pradžioje; ir, panašu, nelabai apskaičiuota kiekvienos dalies trukmė. Tegu ir muzika, ir paveikslėliai čia kuo puikiausiai pritiko, tačiau per ilgi muzikiniai intarpai šiek tiek slopino susirinkusiųjų entuziazmą; o dviem – tik dviem! – skaitomais fragmentais, kurie taip pat buvo per ilgi, – vėlgi truputuką prašauta pro šalį. Geriau daugiau, bet trumpesni fragmentai; dabar, galima sakyti, Dagoną jau būsiu skaičiusi du kartus.

Bet, prisipažinsiu, išėjau pernelyg nenusivylusi: kad ir prie ko kabinčiausi, vaizdinė ir muzikinė dalys kažką palietė. Pasotino kažkokį alkaną monstriuką viduje. Ir jau nekantrauju, kada padėsiu tašką ir eisiu toliau jo maitinti atsiversdama Tykantį tamsoje.

P.S.: Dar norisi padėkoti vertėjams bei Kitoms knygoms už tai, kad išvertė ir išleido Lovecraft lietuviškai. Visuomet džiugu, kai literatūros lietuvių kalba laukas plečiasi ir įsileidžia naujus – mums naujus, dar neturėtus – autorius.

Miglė Vingirevičiūtė