Bohren und der Club of Gore Vilniuje – melancholiškas meno ritualas
Bohren und der Club of Gore muziką apibūdinančių epitetų gausa prilygo žmonių kiekiui, laukiančiam jų pasirodymo kovo 23-ąją Vilniuje. Laikrodžio rodyklei artinantis link 20 valandos galvoje sukosi ne kartą girdėti žodžių junginiai – funeral jazz, ambient jazz, doom jazz, detective jazz, dark jazz. Norą priskirti paslaptinguosius vokiečius vienam iš žanrų nustelbė troškimas patirti šią muziką gyvai bei sužinoti, ar įmanoma netapti kliše grojant beveik tris dešimtmečius.
Nutrintos, paminkštinimų neregėjusios Vilniaus kongresų rūmų kėdės tik paaštrino klausimą, ar ne pernelyg rizikingas sprendimas grupę, kurios įrašai taip įtikinamai skambėjo namuose, išgirsti gyvai. Dvidešimt pirmojo amžiaus muzikai pamažu tampant garsiniais tapetais, fonu begalinės skubos kasdienybei, gyvo koncerto klausymas gali tapti iššūkiu. Ypatingai tada, jeigu tas iššūkis – trys nuo galvos iki kojų juodai apsirengę vokiečiai, savo melodijomis pasirengę nustumti jus į kapo duobę. Ar bent jau link gedulingų pietų.
Laukimui, melomanų jauduliui ir tamsai užpildžius salę, pasišviesdami žibintuvėliais ant scenos žengė vakaro herojai. Kaip ir dera šermenims, žodžiams koncerto pradžioje vietos neatsirado. Bohren un der Club of Gore pradėjo savo ritualą. Užburiantis, įtraukiantis, abejingų nepaliekantis, hipnotizuojantis, bauginantis, ekstatiškas, svaiginantis, o gal net katarsį sužadinantis – epitetų gausa mintyse vėl svaigina. Tačiau norint perteikti pentadienio vakaro patirtį šiems apibūdinimams kažko trūksta.
Bohren und der Club of Gore / Beatričės Krištolaitytės nuotr.
Poetiškas dvidešimtojo amžiaus vokiečių filosofas Walteris Benjaminas savo esė Meno kūrinys mechaninės reprodukcijos amžiuje (angl. The Work of Art in the Age of Mechanical Reproduction) baiminosi, jog mechaninis meno kūrinių reprodukavimas, jų masinis tiražavimas sunaikins tai, ką Benjaminas pavadino meno kūrinio aura. Viena vertus mechaninė reprodukcija (kartu ir galimybė išgirsti Bohren kūrybą kada panorėjus) panaikina galimybę aptikti originalą, autentišką kūrinį (koks buvo, tarkime, paveikslas renesanso epochoje) bei atveria kelią mėgdžiojimui.
Pradėję groti 1992 metais kaip hardcore punk, grind grupė, o į 2018 metus įžengę kaip žanrams nepavaldūs lėtos muzikos kūrėjai, Bohren und der Club of Gore netapo greičiausiais, kaip ir niekada nebus lėčiausi ar baugiausi atlikėjai. Galiausiai, vokiečiai net nėra vieninteliai savo žanro (jeigu toks yra) puoselėtojai – The Kilimanjaro Dark Jazz Ensemble, Mount Fuji Doomjazz Corporation, Dale Cooper Quartet & The Dictaphones ir kiti taip pat nužingsniavo tamsaus džiazo keliu. Ir galbūt nužingsniavo net toliau nei Bohren.
Bohren und der Club of Gore / Beatričės Krištolaitytės nuotr.
Būtent atlikėjų sukurta aura kovo 23-osios vakarą padarė įsimintinu. Bohren und der Club of Gore nekūrė vientiso garsinio peizažo – kartas nuo karto muziką pertraukdavo subtilūs, ironiški kūrinių pristatymai ar netikėti gyvenimiški patarimai, pavyzdžiui, kaip (ne)sėkmingai sužavėti merginą. Šie momentai sukūrė unikalaus pasirodymo aurą. Tai nebuvo banalus mėginimas sukurti kuo noir’iškesnę atmosferą, nustumti ar prikelti iš kapo duobės, nebuvo ir paiko bandymo stebinti ar gluminti dirbtine didybe.
Nuo pat pradžios pasižymėję unikaliu gebėjimu transformuotis ir mutuoti (grupę palikus gitaristui Reiner Henseleit, jį pakeitė saksofonistas Christoph Clöser, išvykus būgnininkui Thorsten Benning mušamųjų partijas pasidalino likę trys nariai) Bohren und der Club of Gore Vilniuje pademonstravo prieš akis vykstančią organišką trijų narių sintezę.
Bohren und der Club of Gore / Beatričės Krištolaitytės nuotr.
Kiekvienas žiūrovas turėjo galimybę patirti pasirodymą unikaliai – katarsiškai pasinerti į užburiančias noir melodijas, metodiškai narplioti senų ir naujų kompozicijų atlikimo pokyčius, mėgautis svajinga, bet melancholiška atmosfera ar atsiduoti kitam, vienam iš begalės būdų išgyventi Bohren und der Club of Gore kūrybą. Tikrasis meno kūrinys buvo koncertas, o ši recenzija – tik mechaninė išgyvenimo reprodukcija, nes kovo 23-oji buvo unikali ir vienintelė.
Tekstas – Tautvydas Urbelis
Nuotraukos – Beatričė Krištolaitytė
