„Scanorama“ 2022: PROGRAMA ir įdomiausių filmų TOP
„Scanorama“ šiemet džiugins gero kino mėgėjus lapkričio 10-20 d. „Miesto žirafos“ pristato 2022 m. festivalio programą bei asmeninį filmų TOP10.
Lapkritis nėra toks baisus ir nykus mėnuo vien jau dėl to, jog jo metu vyksta „Scanorama“. Didžiausias Lietuvoje Europos šalių kino forumas šiemet šiūlo ypatingai daug gerų juostų, kurios pakerėjo ne vieno garsaus kino festivalio publiką. O kad būtų paprasčiau susigaudyti tarp didelės filmų pasiūlos, „Miesto žirafos“ parengė jums „Scanoramos“ filmų TOP’ą! Tad renkamės savo favoritus ir planuojam laiką kino seansų peržiūrai!
„Scanorama“ 2022 PROGRAMA kino teatruose – ČIA (tiesiog pasirink norimą miestą bei datą!)
O žemiau rasi festivalio „Scanorama“ filmų TOP 10 pagal „Miesto žirafas“:
Prakeikta žemė / Godland
Kritikų aukščiausiai įvertintame Kanų „Ypatingojo žvilgsnio“ programos filme atšiaurus ir didingas Islandijos kraštovaizdis tampa fonu, kuriame skleidžiasi epinė savižinos drama.
Jaunas kunigas Lukas XIX a. pabaigoje siunčiamas statyti naujos bažnyčios į tuometinę Danijos koloniją Islandiją. Jau nuo pirmųjų žingsnių salos paviršiumi jis supranta absoliučiai netinkantis šiai užduočiai. Nepatyręs ir juokingai išdidus, Lukas niekuo nepasitiki ir visur mato klastą. Ypač įtariai jis žiūri į savo gidą Ragnarą, visišką Luko priešingybę. Jau netrukus jų santykiai perauga į nuožmią dviejų radikaliai skirtingų asmenybių ir kultūrų kovą.
Sinefiliškai manieringas ir preciziškai autentiškas, tai vienas svarbiausių metų kino įvykių, skirtų kuo didžiausiam ekranui.
Salų tyla / Pacifiction
Kolonialistinis anti-trileris. Linčiškas post-detektyvas. Apokaliptinė pranašystė. Bene vienintelis šių metų Kanų filmas, vertas šedevro vardo. Ispanų vizionieriaus Alberto Serra naujausiam ir ambicingiausiam filmui tinka daug apibrėžimų, bet nė vienas jo neišsemia.
Prancūzijos Polinezijos salynus gaubia saulės kaitinama tyla. Nuo karščio pasislėpti galima tik sutemus, kai vietiniai naktiniai klubai prisipildo politikų, šnipų ir keistuolių. Juose, kažkur tarp sapno ritmu virpančių tikrovės klosčių atgimsta atominio karo šmėklos. Šį tropinį limbą prižiūri visada gerai nusiteikęs komisaras De Roleras. Jo mėgstamiausia spalva – balta, jo likimas – amžina paranoja. „Ar vartojate narkotikus?“ – klausia veikėjas vienoje scenoje. Kol yra tokie filmai, narkotikų nereikia.
Korsažas / Corsage
Moteriai negalima: rūkyti, piknaudžiauti saldumynais, bėgioti, per garsiai juoktis, per greitai jodinėti. Motinai negalima: vertinti gryną orą labiau nei mokslus, lavinti vaiko vaizduotę, o ne paklusnumą, kvailioti, ir taip rodyti blogą pavyzdį. Imperatorienei negalima: turėti savo nuomonę, rinktis, kada palikti nuobodžią vakarienę, nuspręsti nesakyti beprasmės sveikinimo kalbos. Elžbieta Vitelsbach, dar žinoma kaip „Sisi“, yra moteris, motina ir Austrijos imperatorienė. Jai jau 40, ir visoms šioms taisyklėms ji išdidžiai rodo vidurinį pirštą. Ji susitikinėja su buvusiais meilužiais, ironiškai šypsosi iš ją supančių legendų ir, padedama patikimos tarnaitės, kurpia pabėgimo planą. Korsetas veržia per stipriai, jos tikslas – laisvė.
„Korsažas“ jau pavergė Kanų kritikų širdis ir pelnė aktorei Vicky Krieps apdovanojimą už geriausią „Ypatingo žvilgsnio“ programos vaidmenį. Nieko keisto: likti abejingiems šiam įžūliam ir stilingam moteriškumo manifestui – užduotis ne iš lengvųjų.
Vieną gražų rytą / One Fine Morning
Geriausiame Kanų „Dviejų režisierių savaičių“ programos filme režisierė Mia Hansen-Løve švelniais potėpiais kuria daugiasluoksnį ir elegantišką portretą moters, sugebančios kasdienybės sūkuryje rasti drąsos vėl atsiduoti meilei.
Nuostabioji Léa Seydoux jame vaidina laisvai samdomą vertėją Sandrą. Ji yra dėmesinga vieniša motina, kantriai besirūpinanti sergančiu tėvu, pamažu prarandančiu savarankiškumą. Visa galva panirusi į rūpesčius, Sandra jau susitaikė, kad meilės gyvenimas liko tik jos prisiminimuose. Kol vieną gražų rytą susiduria su senu draugu Klementu. Jis vedęs ir turi sūnų. Ji žino, kad atsakinga elgtis kitaip. Tačiau daug didesnė jėga juos traukia vieną prie kito. Tai prancūziškai subtilus ir paryžietiškai romantiškas filmas, kuriame nėra nė vieno dirbtinio konflikto – tik talentingos režisierės rankose stebuklingai atgyjantys žmonės.
De Humani Corporis Fabrica
Prieš penkis šimtmečius anatomas André Vésale’as pirmą kartą istorijoje atvėrė žmogaus kūną mokslui. Šiemet bebaimių dokumentalistų pora, žvelgdama per petį chirurgams, traumatologams ir kitiems daktarams, atveria žmogaus kūną kinui. Kartais nerdamas į J. Pollocko abstraktųjį ekspresionizmą, kartais flirtuodamas su „kūniškuoju siaubu“, filmas „De Humani Corporis Fabrica“ iš arti – kartais pernelyg arti – parodo, kuo tikrasis vidinis grožis skiriasi nuo to, kurį taip dažnai poetiškai mėgstame priešinti išoriniam. Atsitraukti neįmanoma, silpnų nervų žmonėms – nerekomenduojama.
Trys žiemos / A Piece of Sky
Berlyno kino festivalyje „Ypatingą paminėjimą“ pelniusiame filme režisierius Michaelis Kochas pakelia pasiaukojančios meilės istoriją į svaiginančias metafizines aukštumas. Ana – atokaus Alpių kaimelio numylėtinė, viena auginanti mažametę dukrą. Markas – ne iš vietinių; jis atvyko iš lygumų padėti ūkininkams atlikti sunkius sezoninius darbus. Ji yra tarsi greitas ir gaivinantis kalnų upelis, o jis toks pat tylus, nejudrus ir galingas, kaip jo švelniai mylimi buliai. Jų santykiams pritaria ne visi, bet Ana su Marku jaučiasi saugi, ir vestuvių netenka laukti ilgai. Tačiau jauną ir laimingą šeimos pavasarį pakeičia iššūkių pilnas ruduo. Marką pradeda kamuoti stiprūs galvos skausmai, ir jam vis sunkiau sekasi valdyti savo impulsus.
„Trys žiemos“ – tai antikinių graikų tragedijų dvasios persmelktas pasakojimas apie amžinąjį žmogaus ir gamtos ryšį ir meilę, nugalinčią mirtį.
Prologos / Prologos
Vienišas rašytojas iš Sudano įsivaizduoja savo kelionę per šlovingosios Graikijos žemes. Kelyje jį lydi septyniolika šunų, apleistas tekstilės fabrikas ir netikėtas senos moters svetingumas. Jo grįžimas namo nelyginant stebuklas – staiga, jis jau nebe pakvaišęs klajoklis, bet pranašas, ateisiantis baigiantis laikui.
Tai naujas lietuvių režisieriaus Manto Kvedaravičiaus filmas, sulaukęs nemažai dėmesio užsienio kino festivaliuose.
Toris ir Lokita / Tori and Lokita
Kanų veteranai ir nenuilstantys humanizmo šaukliai broliai Dardenne’ai grįžta su dar viena apgaulingai paprasta, Kanuose apdovanota ode žmogiškumui.
Toris ir Lokita yra labai artimi. Kartu įveikę kelią iš Vakarų Afrikos į Belgiją, du paaugliai gali kliautis tik vienas kitu ir kaip įmanydami stengiasi išgyventi. Jie teigia esantys brolis ir sesuo, tokie ir jaučiasi. Tačiau biurokratams nerūpi sentimentai: Lokita gali pretenduoti į leidimą gyventi tik jei įrodys, kad yra Torio giminaitė. Spaudžiama gimtinėje paliktos šeimos, ji yra priversta priimti sprendimą, kuris taps lemiamu jų draugystės išbandymu.
„Toris ir Lokita“ nesidangsto jokiais kinematografiniais triukais ir be užuolankų klausia: kas svarbiau – įstatymas ar žmogus?
Bloga nuo savęs / Sick of Myself
Signė ir Tomas yra nepagydomi narcizai. Jie negali pakęsti, kai vakarėlio svečių akys nėra nukreiptos į juos. Kad atsidurtų dėmesio centre, griebtųsi bet ko. Nesumokėti už maistą restorane? Lengvai. Pavogti kėdę iš parduotuvės? Jokių problemų! Problemos prasideda, kai Tomas padaro kelias sėkmingas parodas ir sulaukia žiniasklaidos dėmesio. Jausdama, kad liko šešėlyje, Signė karštligiškai ieško išeities ir pradeda gerti baisų šalutinį poveikį turinčius vaistus.
„Bloga nuo savęs“ yra baisiai šlykšti ir šlykščiai juokinga satyra apie žmonės, kurių niekas nesugebėtų pamėgti. Bet reikia būti aklam, kad neatpažintum juose savęs.
Kapinynas / Burial
Apleistame Ignalinos atominės elektrinės, vadinamosios Černobylio elektrinės sesės, valdymo poste rangosi smauglys. Branduolinio reaktoriaus šerdis – monstras, gyvensiantis dar mažiausiai milijoną metų. Režisierė Emilija Škarnulytė nuo etruskų griuvėsių ir paskendusių miestų iki moderniausių požeminių saugyklų fiksuoja pastangas užkasti tai, kas
nemiršta. Filme „Kapinynas“ iš skirtingų perspektyvų rodomas branduolinės technologijos poveikis ir energijos ciklas, primenantis amžinąjį sugrįžimą – dar vieną savo pačios uodegą ryjančią gyvatę.
