Giedrė Lukšaitė-Mrázkova | Muzikinė retorika: nuo baroko iki klasicizmo | Koncertas- paskaita

„Muzikinė retorika: nuo baroko iki klasicizmo“| Koncertas -paskaita

Giedrė Lukšaitė‑Mrázková (klavesinas, fortepijonas)

Giedrės Lukšaitės koncertai visada įdomūs ir įtraukianys, džiuginantys ir skatinantys vis mokytis. Tuo pasižymės ir ši muzikinė programa, sudėliota iš retesnių baroko ir
klasicizmo muzikos pavyzdžių, lydima Profesorės komentaro.

PROGRAMA
Johann Jakob Froberger (1616–1667)
Lamento
Johann Sebastian Bach (1685–1750)
Trys preliudai ir fugos iš Gerai temperuoto klavyro II t.: C-dur, c-moll, f-moll
Jan Ladislav Dusík (1760–1812)
Sonata B dur fortepijonui

***
Jeigu reikėtų trumpai nusakyti, nupiešti Lukšaitės kaip muzikės portretą, pirmiausia atsigręžčiau į jos šaknis. Nuo kūdikystės jai buvo pažįstama, ką reiškia muzikuojantys namai, muzikuojantys
kaimynai, jų vaikai, muzikos inspiracijų neapeinantys vaikiški žaidimai. Štai vienas svarbiausių jos Mamos Meilės Lukšienės dvasios interesų buvęs muzikos menas. Mama buvo išmintinga
muzikos vertintoja, neblogai skambino fortepijonu, jautė nuostabią atgaivą skambindama Franzo Schuberto, Ludwigo van Beethoveno ar kitų simfonijas, turėjo prijaučiančią šio muzikavimo partnerę – Giedrę Žmuidzinavičiūtę-Gučienę. Meilės Lukšienės
fortepijono mokytoja buvo Jadvyga Čiurlionytė. Taigi Giedrės muzikinės šaknys – europinė namų muzikavimo ir pagarbos muzikos menui tradicija. O jau po to – stiprios asmenybės ateities
kelio pasirinkimas, ištikimybė jam (nepaisant abejonių ir pertraukų), tampant savos srities eksperte. O kas yra ekspertas? Tas, kuris puikiai žino, suvokia, kuria, diskutuoja, mėgaujasi ir tuo gyvena, nepaisydamas nieko.

Prof. Giedrė Lukšáitė‑Mrázková nekart yra sakiusi: „aš esu mokinė“, „aš mokinuosi visur“. Nes mokymasis jai reiškia prasmingą būseną, nepaliaujamą norą tai daryti. Kažkada dar
Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje ji mokėsi fortepijono specialybės, vėliau studijavo vargonus, modernų klavesiną, o paskiau nėrė į istorinio klavesino, istorinio fortepijono
garsų pasaulius. Negana to, visada domėjosi, gilinosi į istorinius teorinius šaltinius, niekada nevengė būti mokine, nors tuo metu jau buvo sukaupusi nemenką pedagoginę patirtį.

Vytautė Markeliūnienė, muzikologė

***
Giedrė Lukšaitė-Mrázková gimė Lietuvoje. Baigė fortepijono ir vargonų studijas Lietuvos muzikos akademijoje Vilniuje, vargonų specialybės aspirantūrą P. Čaikovskio konservatorijoje
Maskvoje, vargonavimo stažuotę ir klavesino specialybės aspirantūrą Muzikos menų akademijoje (AMU) Prahoje. G. Lukšaitė-Mrázková virš 5 dešimtmečių dėstė fortepijono,
vargonų ir klavesino specialybių kursus. Ji daugiau kaip 30 metų vadovavo klavesino skyriui AMU, nuo 2023 m. yra šios akademijos profesorė emeritė.

Jos įvairiapusę veiklą solinėje (vargonai, klavesinas, fortepijonas) ir kamerinėje srityse liudija per 1000 koncertų Europoje ir Japonijoje, taip pat ir įrašai Čekijos radijui. Šių įrašų svorio centras – Čekijos XVIII ir XX a. klavyrinė muzika. G. Lukšaitė-Mrázková taip pat yra įrašiusi 20 kompaktinių diskų Čekijos, Lietuvos ir Danijos įrašų studijoms. Didžiausia jų dalis skirta Johanno Sebastiano Bacho kūrybai. Tarp naujausių albumų – „Gerai temperuoto klavyro“ II
dalis bei keturių XVIII a. Čekijos klavyrinės muzikos meistrų – J. A. Štěpáno, L. Koželuho, J. A. Benda‘os, J. L. Dusíko kūrybos kompaktinė plokštelė.
2001 m. G. Lukšaitė-Mrázková apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu už indėlį į Lietuvos Respublikos kultūrą.