Įdomūs pokalbiai: aktorė Simona Šakinytė

Šį kartą su „Mėmelio žirafomis“ pasikalbėti sutiko Klaipėdos dramos teatro aktorė, VšĮ gyvūnų globos namų „Linksmosios pėdutės“ steigėja Simona Šakinytė.

Apie teatrą

Kada supratai, kad tavo vieta teatre?

Tapti aktore buvo mano vaikystės svajonė. Kai vaikystėje visokie dėdės ir tetos užduodavo tą tradicinį klausimą, ką noriu veikti užaugusi, atsakydavau – auginti šunį, rūpintis nuskriaustais gyvūnais ir būti aktorė. Dažniausiai išgirdę tokį mano gyvenimo planą visi tie dėdės ir tetos ironiškai nusišypsodavo: „Vaikiškos svajonės!” Atseit, užaugsiu ir sugalvosiu ką nors praktiškesnio. O aš užaugau ir išpildžiau visas tris savo vaikiškas svajones.

Galbūt yra vaidmuo, kurį svajoji suvaidinti?

Konkretaus svajonių personažo neturiu. Aš tiesiog kiekvieną kartą į rankas paėmusi naują pjesę labai noriu, kad vaidmuo būtų įdomus, artimas man, kad aš jį suprasčiau ir sugebėčiau perteikti žiūrovui. Kad kiekviena akimirka scenoje su tuo vaidmeniu būtų malonumas.

Ar turi mėgstamiausią aktorę, kurios vaidybą laikai pavyzdžiu?

Yra labai daug aktorių, kurių vaidyba žaviuosi, kuriuos man malonu stebėti scenoje ar kino ekrane. Bet būtent teatro scenoje didžiausias pavyzdys man buvo Valentina Leonavičiūtė. Jos paieškos ir darbas su vaidmeniu repeticijų metu, energija, kuri sklido iš jos scenoje – nuostabi aktorė.

Aktorius – profesija ar gyvenimo būdas?

Kiekvienas turbūt vertiname skirtingai. Man tai yra profesija, kuri tapo neatsiejama ir labai svarbia gyvenimo dalimi. Bet aš negyvenu vien teatru. Turiu sužadėtinį, turiu brangių žmonių, turiu gyvūnų prieglaudą – tai yra kita svarbi mano gyvenimo dalis. Turėjau be proto mylimą šunį, pas kurį skubėdavau po kiekvienos repeticijos ir kurio pasiilgdavau gastrolių metu. Mano mintys dažnai užimtos ir kitais dalykais. Tačiau eidama į teatrą aš niekada nesakau, kad einu į darbą. Šitoje vietoje esu labai laimingas žmogus – aš niekada nedirbu, aš gyvenu ir darau tai, kas man patinka.

Apie gyvenimą pajūryje:

Pirma mintis, kilusi pagalvojus apie Klaipėdą?

Tai mano namai. Taip, yra įspūdingesnių miestų, bet Klaipėda man jaukiausia. Ir man visada norisi grįžti į ją.

Mėgstamiausia vieta Pajūryje?

Man patinka visa ta dalis pajūrio, kur baigiasi oficialūs paplūdimiai ir prasideda žmonių mažiau lankomas ruožas. Ten mes važiuodavome visa šeima – mano sužadėtinis, mūsų šuo Otelas ir aš. Apskritai, ten, ko gero, mėgstamiausia visų šunininkų pajūrio dalis. Gali nueiti kilometrus, pametęs laiko nuovoką, matydamas iš laimės išsišiepusį savo šuns snukytį, visiškai laisvas su savimi, savo mintimis. Palaima!..

Mėgstamiausia vieta Klaipėdoje?

„Linksmosios pėdutės“ :) Tai yra vieta, kurioje laikas kažkur prapuola, atrodo. Todėl, kai man išvažiuojant į prieglaudą, namie manęs klausia, kada grįšiu, visada atsakau, kad nežinau, nes priešingu atveju prisimeluosiu :D

Geriausias baras/kavinė?

Galbūt „Kaštonas“. Aš dažniausiai einu tik į augintiniams draugiškas kavines. Atmosfera ten jaukesnė, laisvesnė. O jei dar ir skaniai duoda pavalgyti, tai iš vis puiku :)

Laukiamiausias renginys?

„Linksmųjų pėdučių“ bėgimai. Jų metu vienoje vietoje susirenka tik pozityviai nusiteikę žmonės: tie, kurie myli sportą, tie, kurie myli gyvūnus, nori prisidėti prie gero tikslo ar tiesiog gerai praleisti laiką gryname ore. Niekas neniurzga, nekonfliktuoja, nevartoja alkoholio, visi šypsosi, palaiko vienas kitą. Pavasarį Šuns dienai skirtame bėgime net saulė kelioms valandoms išlindo, kol vyko šventė. O paskui vėl prapliupo lietus. Atrodo, kad pačiam ore tvyro ta šviesi energija, kurią sukuria visi susirinkusieji.

Ko trūksta Klaipėdoje?

Man – nieko. Jeigu kada ko nors pritrūksta, susikuriu tai pati.

Klaipėdoje gyventi gera, nes…?

…mes turime galimybę pabūti su gamta. Nuvažiuoti prie jūros, nueiti į mišką, pasivaikščioti Dangės krantine ar tiesiog išgerti arbatos atsisėdę ant suoliuko neperpildytame žmonių mieste.