Įdomūs pokalbiai: fotografė Eglė Sabaliauskaitė

„Mėmelio žirafoms“ nusišypsojo laimė pakalbinti fotografę Eglę Sabaliauskaitę, profesionalią vestuvių (ir ne tik) fotografę, be galo mylinčią savo darbą ir savo nuotraukomis garsinančią Klaipėdą net už Lietuvos ribų. Paskaityk bei pasigrožėk nerealiomis nuotraukomis. Daugiau apie jos darbus galėsi sužinoti čia… :)

Apie ir fotografiją

Kaip ir kada kilo aistra fotografijai?

Tai dažnas klausimas ir visada atsakydama į jį turiu pagalvoti iš naujo – kada gi kilo tas pirmasis noras fotografuoti… Mano senelis – žurnalistas fotografas. Turiu labai daug vaikystės nuotraukų, užfiksuotų akimirkų, dažnai matydavau senelį su kamera (ne dažnai – beveik visada). Nežinau, kada tai įvyko, bet pirmaisiais savo kadrais aš stengiausi nupiešti istoriją. Pradžioje tai buvo gamtos vaizdai, tada kelionės, draugų įamžinimas. Bet viską dariau tik sau ir dėl savęs. Nemaniau, daranti ką nors prasmingo, tiesiog tai dariau. Pirmas mano didelis žingsnis, nulėmęs mano, kaip fotografės, karjerą – kolegės Rimantės prašymas fotografuoti jos vestuvėse. Tuo metu dar neturėjau jokios patirties vestuvių fotografijoje. Tačiau, kai tavimi tiki labiau, nei tu pati tiki savimi, jauti didelį postūmį nenuvilti tikinčiojo. Tikiuosi, nenuvyliau…

Vieni fotografai koncentruojasi į žmogaus kūną, figūrą, kiti į jausmus, perteikiamą emociją. Kas tau svarbiausia fotografuojant?

Kai žiūriu į savo nuotraukas, užduodu sau tą patį klausimą: “kas man svarbu?”. Ir visada sau atsakau – aš noriu, kad tai būtų tikra. Kad kiekvienas, kuris mato nuotrauką, tikėtų emocija, vieta, laiku, spalvomis… Kad tai primintų dieną, paliktų prisiminimą, sužadintų emocijas, išmokytų, įkvėptų, priverstų pagalvoti, iškeltų klausimus, perteiktų esmę…  Jei nuotrauka kalbina žiūrovą – mano tikslas pasiektas.
Kaip kūrėjai, man didelis džiaugsmas fotografuoti reportažiniu stiliumi ir pastebėti detales, pabrėžiant jų svarbą. Vien ta mintis, kad aš galiu kurti istoriją kito žmogaus ar žmonių grupės asmeninėje erdvėje, man yra labai malonus ir atsakingas darbas.

Ar pati mėgsti fotografuotis?

Mane vadina “selfere”. :) Smagu, kai fotografuoja, nors kai atsistoju prieš fotografą sustingstu ir suformuoju keistą veidą. Todėl labiausiai man patinka, kai kadras yra pagautas iš šono, o dar geriau – man nematant.

Ar fotografams būną dienų, kai dingsta įkvėpimas ir „nesifotografuoja“?

Ruošiuosi kiekvienai fotosesijai, kiekvienoms vestuvėms ar kitam renginiui: įkvėpimo ieškojimas ir mąstymas, ką ir kaip gali kūrybiškiau atlikti – irgi pasiruošimo darbui dalis. Gal todėl darbo metu įkvėpimas man kol kas nedingsta. Priešingai, prarandu laiko nuovoką, įsijaučiu, kuriu…

Esu atradusi įkvėpimo šaltinį “užkulisiuose” (“All i need is backstage”). Ten mano kūrybinio pašaukimo dalelė. Teatras, repeticijos, judesys, šurmulys – kadras po kadro ten eina pro šalį – tiesiog imi ir fotografuoji… Ir pasikrauni :)

Ar turi savo mėgstamų fotografų, kurie tave įkvepia?

Taip, turiu, kas man patinka: Viktorija Vaišvilaitė, Svetlana Batura, AA studio, Anka Zhuravleva… Yra ir daugiau.

Ne visi prieš objektyvą jaučiasi laisvai. Ar turi, kokį nors receptą, kaip padėti žmogui atsipalaiduoti?

Dar iki pradedant dirbti su žmogumi, pirmiausia, su juo susipažįstu. Aptariame, kokia tai bus fotosesija, kam ji skirta, ko tikimasi ir pan. Kalbame paprastai, jaukiai, nevaržomai, nesuteikiant tam jokio ypatingumo – tiesiog bendraujam.
Darbo metu žiūriu į modelį taip, kaip noriu, kad į mane žiūrėtų, kalbu taip, kaip noriu, kad kalbėtų su manimi. Stengiuosi ir toliau tiesiog bendrauti, parodant kadro tikrumą, įkūnijant svajones paprastame gyvenime. Žmonės jaučiasi laisvai, kai daro tai, kas jiems natūralu, neverčiant savęs tapti kažkuo kitu.

Ar fotogeniškumas įgimta savybė? Ar jo galima išmokti

Aš niekada nežinojau iki galo, kas yra tas fotogeniškas žmogus. Niekada neskirsčiau žmonių – tinkamas kadrui ar ne, gražus ar ne.. Mano nuomone, fotogeniškumas slypi žmogaus tikrume.

Apie gyvenimą pajūryje:

Pirma mintis, kilusi pagalvojus apie Klaipėdą?

Dažnai paklausiu: jei gyvenu čia jau 17 metų  – aš klaipėdietė? :)

Mėgstamiausia vieta pajūryje?

Man labai jaukus kelias yra Klaipėda – Nida. Kur sustotum, visur labai gražu, jauku, nenusakoma…

Mėgstamiausia vieta Klaipėdoje?

Niekada nesureikšminau vietos, labiau sureikšminu žmones, su kuriais būnu, dirbu, leidžiu laiką. Vietos man įgauna prasmę pagal prisiminimus, susijusius su tais žmonėmis.
Klaipėdoje man nėra vieos vietos, kuri patiktų. Čia man patinka keliauti dviračiu ar “longboard’u” ir rasti gražius, naujus, nematytus kampelius. Visa Klaipėda man yra viena didelė erdvė gyventi ir kurti.
Kalbant apie pastatus, man patinka būti Klaipėdos Kultūros fabrike (gal dėl to, kad man patinka Loftai): darbo, poilsio ir kūrybos dirbtuvė.

Geriausias baras/kavinė

Smagu „Faxe“ dėl žmonių gausos, nors „Kaštonas nenusileidžia“ – linksma ten. Mėgstu „Coffee In“, bet dėl ten dirbančios draugės. :) Savo jaukumu mane žavi baras „Senamiestis“.

Laukiamiausias renginys?

Visada laukiu „Klaipėdos Pilies Džiazo festivalio“ (2017.06.01-03) – mano, kaip renginių fotografės, mokyklos ir vieno gražiausių bei jaukiausių renginių Klaipėdoje.

Taip pat dabar laukiamas teatro festivalis – „Jauno teatro dienos“ (2017.03.12-18), žadantis daug gerų emocijų.

Ko trūksta Klaipėdoje?

Niekad nekėliau sau klausimo, ko trūksta mano mieste. Nes kai kažko nori, reikia tiesiog apsidairyti – visko čia yra.

Klaipėdoje gyventi gera, nes…

nes kitaip ir negali būti…